Ko tėvai taip lėkdavo į sodą?

Vaikystėje tėvai turėjo kolektyvinį sodą, o kadangi nebuvom miestiečiai ir laikėm paršiuką, karvytę, kalakutą ir viščiuką, sodo neužteko kad pamaitinti visus dvikojus ir keturkojus. Visa laimė kad daržas ir sodas buvo prie vandens telkinių, tai sunkus darbas pasimiršdavo su pirmu šuoliu į vandenį.
Į sodą eidavom kiekvieną dieną, jei ne dirbti tai kažką parsinešti ar tiesiog pasivaikščioti, pažiūrėti ar kas už tave derliaus nenuėmė.
Kolektyvinius sodus turbūt galima pavadinti mūsų kultūrinio identiteto dalimi, be kurio didesnė dalis žmonių neįsivaizdavo savo gyvenimo. Ir paprotys sodininkauti išsivystęs iš menkos daržovių bei vaisių pasiūlos pokario metu, net ir dabar išlaiko puikias savo pozicijas. Gal tik sodo paskirtis pasikeitė. Jei anksčiau svarbiausia buvo derlius, dabar gi grožis ir pramoga. Pilvas ir taip visada sotus, juk nieko netrūksta ir parduotuvėse.
Šiandien galvoju, o ir mama kartais sako, jog paliesti gamtą širdimi galima ne tik keliaujant miškais, kalnais ar jūromis, bet ir čia pat savo kieme, sode ar darže. Ypač tai pajutom nelemtais jau galima vadinti COVIDUKO metais. Atrodė kad laimingiausias žmogus turintis bent mažiausią lopinėlį gamtos.
Kodėl mums to reikia perdaug savęs neklausinėjam, tačiau pasidomėjus surastumėm daugybę straipsnių apie  seniai mokslininkų patvirtintą žaliųjų erdvių naudą mūsų psichinei, emocinei bei fizinei sveikatai. Ir ta žalia erdvė nebūtinai moderniausias miesto skveras ar laisvalaikio parkas. Galbūt tai mūsų žalias kiemas ar mamytės sodas.
Tai gal visai verta pasiduoti pagundai ir ką nors pasisodinti, užsiauginti, o galbūt net iš naujo pamilti.